klesterėti

klèsterėti, -ėja (-ia), -ėjo žr. 1 klestelėti: 1. [Senis] klesterėjo šalia manęs ant suolo rš. Vaikas klesterėjo į krėslą Lnkv. Ligonis staiga klesterėjo ant kėdės ir apalpo Ldk. 2. Vaikas nuo pečiaus kad klesterėjo Vrn. 3. intr. čiukštelėti, pliūptelėti (apie staiga užėjusį smarkų lietų): Važiuojant namo su šienu, kad klèsterėjo lietus, ėmė ir permerkė mus visai Pns. 4. intr. sujudėti, suplaventi: Pūsterėk, ir klèsterės lapas medžio J. 5. intr. pūstelėti: Klèstera vėjelis J; MŽ532, R395.